"Recording a Tape the Colour of the Light"

Tai 2005 m. išleistas pirmas ir iki šiol vienintelis Bell Orchestre albumas (neskaičiuojant demo). Pasak allaboutjazz.com vyresniojo redaktoriaus John Kelman (CLICK HERE FOR FULL TEXT IN ENGLISH ), Bell Orchestre instrumentų derinys netikėtas, o rezultatas - intelektuali muzika, kuri klausytoją veikia ne tik pradžiugindama jo/jos smegenis, bet ir apeidama sąmonę, instinktyviai, kartais - pačiu keisčiausiu būdu.

Kaip jie tai daro? J.Kelman grupės muziką apibūdina kaip atvirą, melodingą, žadinančią vaizduotę. Dėl garso kinematografiškumo muzikantai dažnai klausinėjami, kokie vaizdai įkvepia juos pačius. Paprastai atsako - jokie, ir priduria - vaizdai gimsta kaip muzikos pasekmė ir yra klausytojų nuosavybė.

"Recording a Tunnel...", Monrealio tunelyje trimitininko Kaveh Nabatian ir Pietro Amato(valtorna)įrašytas takelis, pasikartojantis albume keletą kartų ir sujungiantis skirtingo tempo, garso, spalvos, intensyvumo ir instrumentuotės kūrinius į tolydų muzikinį pasivaikščiojimą, J.Kelman primena Philip Glass minimalizmą.

Smuikininkę Sarah Neufeld aprašyti be šauktukų sunku, “The Upwards March” ji pjausto laukinėmis šešioliktinėmis beveik iki išsekimo (arba beveik iki rankų atitrūkimo, kaip rašo vienas fanas youtube.com), bet ne visada tokia ekspresyvi - "Salvatore Amato" jos smuikas švelnus, kuriantis harmoninį pagrindą muzikai, kurią į priekį neša kieti būgnininko Stefan Schneider smūgiai.

Nuolatinio Sarah Neufeld bendrininko muzikoje Richard Reed Parry strykas griežia kontrabosu atkaklų ritmą “Throw It on a Fire”, o takelyje "Recording a Tape..." pizzicato kontrapunktu apsiveja smuiką, čia jų duetą sutvirtina St.Schneider, grojantis rašomąja mašinėle.

Įdomus šiuolaikinės kamerinės muzikos, paprastų melodijų ir intensyvaus ritmo derinys. Tai nėra tikrasis rock-n-roll, rašo J.Kelman, bet turi tokią energiją, kuri galėtų ateiti tik iš ten, tai muzikinis iššūkis, bet be jokios prievartos. Kas dar? "Les Lumieres Pt.1", švelni uvertiūra, "Les Lumieres Pt. 2", kuris, muzikantų žodžiais, buvo netikėtas jiems patiems (paklausyti galite spustelėję tinklaraščio dešiniajame kampe esančią nuorodą į įrašą arba tiesiai youtube.com), ilgesingas "The Bells Play the Band", akordeonas, varpeliai, vinilo traškėjimas, plojimas, švilpimas, kelios minutės keidžiškos tylos paskutiniajame takelyje (tik neišjunkite, pagalvoję, kad tai jau galas) - muzikos apžvalgininko požiūriu, grupė peržengia žanrų ribas, o šis albumas yra kur kas daugiau negu tik įvairių kompozicijų rinkinys. J.Kelman žodžiais, sujungdami regis nesugretinamas sroves ir idėjas į dar negirdėtą lydinį, Bell Orchestre į priekį veda pačią Muziką.