apie postroką

Muzikos žurnalistas Simon Reynolds apžvelgdamas Bark Psychosis albumą Hex 1994 m. žurnale Mojo ir vėliau The Wire svarstė, kokiam žanrui galima būtų priskirti grupes, netelpančias į ambiento ar artroko rėmus. Terminas postrokas (post-rock) jam pasirodė talpus ir tikslus:

„Post-rock means using rock instrumentation for non-rock purposes, using guitars as facilitators of timbres and textures rather than riffs and powerchords. Increasingly, post-rock groups are augmenting the traditional guitar/bass/drums line up with computer technology: the sampler, the sequencer and MIDI (Musical Instrument Digital Interface). While some post-rock units (Pram, Stereolab) prefer lo-fi or outmoded technology, others are evolving into cyber rock, becoming virtual.



Jei užsibrėžtumėte su postroku susipažinti nuosekliai, nuo ištakų, pradėti verta nuo postroko įkvėpėjų Talk Talk ir Slint. Tada – S.Reynolds aptartieji pirmieji oficialiai postrokeriais pavadintieji Pram, Bark Psychosis, Stereolab, Laika, Seefeel.

Praleisti grupę Tortoise būtų nuodėmė. O galima pagal abėcėlę.

Ne visiems muzikantams terminas patinka, alternative, experimental, indie, progressive ir kiti žanrai nurodomi jų pačių svetainėse myspace. Arba tiesiog other.

Muzika dažniausiai instrumentinė, minimalistinė. Šalia gitarų, būgnų ir kitos roko instrumentuotės, naudojamos "ne roko tikslams", grojama smuikais, kontrabosais ir kitais instrumentais, kuriuos dažniau išgirsite ne per roko, o per Klasikos radijo stotį.

Kairiosios pažiūros ir postrokas – dažnas derinys tiek tarp muzikantų, tiek tarp klausytojų. Tačiau ne visos postroko grupės yra atvirai politiškos, kaip Silver M. Zion.

Postrokas auga įvairiose klimato zonose, bet derlingiausi sodai yra Monrealis (Kanada), Čikaga (JAV). Ir Islandija (Sigur Ros, of coz:)

postroko tinklaraštis